Palangos mero Šarūno Vaitkaus neseniai viešai išsakyta kritika Seimo nariui Karoliui Neimantui dėl jo balsavimo Seime kviečia ne į konstruktyvų dialogą, o į emocingą puolimą. Tokie pareiškimai, kaip, kad seimūnas „spjovė palangiškiams į veidą“, liudija ne racionalią analizę, o bandymą politinį klausimą paversti emocine manipuliacija.
Pirmiausia svarbu prisiminti: nei Karolis Neimantas, nei bet kuris kitas Seimo narys nebalsavo prieš Vytauto Landsbergio indėlį į Nepriklausomybės atkūrimą. Klausimas buvo apie teisinį valstybės vadovo statuso suteikimą post factum. Tai sudėtingas klausimas, susijęs su istorine, konstitucine bei teisine logika, ne emocijomis. Seimo nario pareiga yra vadovautis Konstitucija ir teisės principais, o ne vien emocine pagarba ar partine priklausomybe.
Karolio Neimanto balsavimas turėtų būti suprantamas kaip sąmoningas, konstitucinių vertybių pagrindu grindžiamas sprendimas. 1990–1992 m. Lietuvoje nebuvo Prezidento institucijos. Vytautas Landsbergis ėjo Aukščiausiosios Tarybos pirmininko pareigas – tai buvo kolegialios valdžios organas, sprendimus priimdavęs Prezidiumo ir visos Tarybos vardu. Tai, kad istoriškai jis buvo vienas iš lyderių, nesumažina kitų signatarų, to meto politinio elito, ar net visos tautos svarbos tame procese.
Antra – Palangos mero tekstas suponuoja, kad visi palangiškiai automatiškai turėtų sutikti su konservatorių pozicija. Tai pavojinga nuostata. Politinė įvairovė, nuomonių skirtumai – tai demokratijos pagrindas. Palanga nėra vienpartinis miestas. Net jei dalis rinkėjų istoriškai palaikė dešinę, tai nereiškia, kad Seimo narys turėtų tapti partijos, o ne tautos atstovu.
Trečia – istorijos perrašymo pavojai glūdi ne balsavime dėl statuso, o bandyme iš konstituciškai neapibrėžtų pareigų sukurti precedentą, kuris gali būti interpretuojamas labai įvairiai. Tokios pataisos gali būti ateityje pasitelktos siekiant ne pagerbti, o įteisinti kitus, mažiau demokratinius sprendimus. Štai čia slypi tikroji atsakomybė – žiūrėti į ateitį, o ne vien pataikauti dabartinėms politinėms nuotaikoms.
Viešai didžiuodamasis draugyste su įtakingais politikais, Palangos meras Šarūnas Vaitkus greičiausiai nelabai nori prisiminti vieno nemalonaus fakto: jo geras bičiulis, buvęs premjeras ir dabartinis Seimo Pirmininkas Saulius Skvernelis 2022 m. birželio 30 d. balsavo prieš Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko teisinio statuso įstatymo projektą (XIVP-698(2)).
Tai yra tas pats įstatymas, kurį Š. Vaitkus šiemet entuziastingai remia ir kuriuo bando pasinaudoti politiniais tikslais, demonstruodamas lojalumą Vytautui Landsbergiui. Tad kyla klausimas – ar Š. Vaitkus nemato, ką daro jo bičiulis, ar nenori matyti, kai tai kertasi su jo pačio viešais pareiškimais ir pozicijomis?
Primintina, kad Skvernelio ir Vaitkaus draugystė turi ilgą istoriją, kurią temdo ne tik politiniai žaidimai, bet ir skandalingi faktai. Dar 2016 m. portale alfa.lt buvo paviešinta informacija, kad Skvernelis ilsėjosi prabangiame penkių žvaigždučių viešbutyje „Palanga“, o už jo nakvynę apmokėjo ne kas kitas, o Palangos savivaldybė. Tuo metu ta pati savivaldybė suteikė žemės nuomos lengvatas viešbučio valdytojams.
Tiek Vaitkus, tiek Skvernelis tai vadino „niekuo blogu“. Tačiau visuomenei teisėtai kilo klausimų – ar tai bičiulystė, ar tiesiog patogi politinė ir finansinė sąjunga?