Šiuo įtemptu metu daugeliui svarbu, kaip pasirūpinti savo saugumu. Pasak Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento psichologės Donatos Kabelytės, dabar ne vienas jaučia nerimą ir baimę. „Dabart galime susidurti su pačiomis įvairiausiomis emocijomis ir reakcijomis. Natūralu, kad galime išgyventi baimę, nerimą, neužtikrintumą, neapibrėžtumą, apatiją. Iš tiesų, reikėtų rasti laiko ir vietos visoms šioms emocijoms, nes jos – svarbios, – teigia psichologė. – Leiskime sau jausti, nes tada emocijos nurimsta gerokai greičiau, nei kai bandome jas užgniaužti.“
Pasak psichologės, esant neapibrėžtumui, turime poreikį apsisaugoti, todėl mūsų psichika rezga ar ima kurti blogiausius scenarijus: „Žinoma, turėti šeimos planą ir būti pasiruošusiems yra svarbu. Vis dėlto, neapibrėžtos situacijos gerokai padidina nerimastingų ir iracionalių minčių kiekį, todėl dažnai blogiausio scenarijaus tikimybę esame linkę gerokai padidinti ir pervertinti. Neapibrėžtumas pats savaime reiškia, kad nežinome, kaip bus toliau. Kai neapibrėžtumą tapatiname su nesaugumu, nepaliekame vietos kitiems scenarijams. Iš tiesų, net nepastebime, kaip įteigiame sau, kad bus taip ir ne kitaip“.
Ji pataria pabandyti atskirti, ką iš tiesų galime kontroliuoti. Deja, šioje situacijoje daugelio dalykų kontroliuoti negalime. „Mūsų nuolatinis mąstymas nesaugumo, karo ar neapibrėžtumo tema padidina ne kontrolės jausmą, o mūsų vidinį nerimą ir nesaugumą. Šiuo metu ypatingai svarbu susitelkti ties dalykais, kuriuos galime kontroliuoti, todėl svarbu atrasti veiklas, padedančias tai padaryti. Pavyzdžiui, prisidėkime prie Ukrainos palaikymo akcijų, su šeima aptarkite saugumo planą,“ – siūlo psichologė.
Jos nuomone, šiuo metu reikėtų apriboti naujienų srautus ir siekti ne absoliutaus žinojimo, o geros savijautos: „Natūralu, kad didžiausias neapibrėžtumo priešnuodis yra žinojimas, nes jis padeda mums jaustis turinčiais kontrolę. Šiuo metu informacijos apie tai, kas vyksta, yra daug. Situacija dinamiška, todėl naujienų srautai išauga. Neapibrėžtumas skatina mus visą informaciją sugerti į save, o mūsų kritinis mąstymas kartais išsijungia, todėl nebeįvertiname informacijos įrėminimo ir tampa lengva nepastebėti, kad tam tikra informacija gali būti pateikiama tendencingai. Be to, nuolatinis naujienų sekimas labai stipriai gali pamaitinti dalies iš mūsų nerimą. Todėl atsakingai atsirinkite patikimus informacijos šaltinius ir apribokite savo norą be paliovos sekti naujienas – pakaktų karto ar poros kartų per dieną“.
Labai svarbu yra pasirūpinti ir vaikų emocine savijauta. D. Kabelytės teigimu, patys mažiausieji pažinti pasaulį mokosi stebėdami suaugusiuosius ir jų reakcijas. Tad kalbėtis su vaikais ir paaugliais apie tai, kas vyksta, yra itin svarbu.
„Šiuo metu reikėtų pasistengti laikytis įprastos rutinos, nepamiršti fizinio aktyvumo, skirti dėmesio mitybai ir poilsiui. Puikia atsvara įtampai ir neapibrėžtumui gali tapti veiklos, kurios teikia malonumą ir pasitenkinimą, todėl pats laikas prisiminti savo pomėgius,“ – pataria ji.
Be to, rekomenduotina susitelkti į dabartį. „Mūsų nerimastingos mintys mus nukelia į galimus ateities scenarijus. Tos mintys gali būti taip įtraukti, kad galvoti apie ką nors kitą darosi sunku, todėl prisiminkite, kad turime sąmoningai save grąžinti į „čia ir dabar" akimirkas, pasakydami sau, kad šiuo metu esate saugūs.
Jos nuomone, taip pat reikėtų prisiminti, kad visi esame skirtingi ir nekurstykime neapykantos. „Nerasime dviejų žmonių, kurie į susidariusią situaciją reaguotų identiškai. Mums visiems prireiks skirtingai laiko, kad suprastume šią naująją realybę. Kartais aplinkinių reakcijos gali gerokai skirstis nuo mūsų ar mūsų socialinio burbulo reakcijų, todėl reikia suvokti, kad visi turi teisę jaustis taip, kaip jaučiasi, net jei tai neatitinka mūsų supratimo. Taip pat, vieno žmogaus priimamų sprendimų netapatinkime su visa tauta. Neapykantos kurstymas šiuo metu savijautą gali tik pabloginti,“ – teigia ji.
Ji siūlo didinti toleranciją neapibrėžtumui, nepamirštant, kad sudėtingas situacijas gerokai paprasčiau išbūti, kai jas įveikiame ilgainiui, o ne bandome įveikti visą situaciją iškart. Visi kartu ir kiekvienas atskirai su šia situacija tvarkomės geriausiai, kaip šiandien mokame, o jei ateityje mokėsime dar geriau – tuomet taikysime tuos naujus įgūdžius.
O galiausiai, tai reikėtų neužsisklęsti, kalbėtis ir nebijoti ieškoti pagalbos. D. Kabelytės teigimu, kalbėjimasis apie tai, kaip jaučiamės, moko mus išbūti su mums kilusiomis emocijomis, o ne nuo jų bėgti. Juolab kad pokalbis gali sudaryti galimybę tas susikaupusias emocijas paleisti. Nebijokite savo patiriamomis emocijomis ir mintimis pasidalinti su tais, kuriais pasitikite: šeimos nariais, draugais ar kolegomis. Taip pat nereikėtų vengti pagalbos kreiptis ir į specialistus.
Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento inf.