Svajų namai ant laisvės pamatų

„Nelepink manęs. Neprivalau gauti viską. Aš tik mėginu jėgas,“ – kūrinyje „Vaiko prašymas“ rašė pedagogas Janušas Korčakas. Jau trisdešimt metų Lietuvoje auga laisvi vaikai. Apie vaiko teises girdime kasdien, o tai, jog draudžiama mus engti ar smurtauti, tapo savaime suprantama. Bent jau man, šioje Žemėje esančiai pusę Lietuvos Nepriklausomybės metų, nesuvokiama, jog mano tėvų kartos vaikystės kelias buvo kupinas vilčių ne laimėti konkursą, pasirodyti televizijoje, o... išsisukti nuo beržinės košės. Kai su draugais išgirstame tokius pasakojimus, suraukę antakius sušunkame: „Tai šiurkštus vaiko teisių pažeidimas!“ O pasakotojas tik šypteli... Iš mimikos suprantu, jog toks elgesys buvo norma. Vadinasi, daugelio sovietmečio vaikų svajonė buvo pasiekti tai, kas laisvės vaikams yra duotybė.

Sutinku su Korčako mintimi, jog vaikų teisė prašyti, o tėvų pareiga į tai atsakyti pasikliaujant sveiku protu. Tačiau įsivaizduokime, kad vaikas prašo būti nemušamas, bet  tuo pačiu metu išsigąsta savo drąsos ir suvokia, jog diena ramybėje tėra utopija. Padėtis, kai saugumas vaikui tampa svajone, yra pasibaisėtina, nes būtinų ramiai augti sąlygų suteikimas tampa lepinimu.

Žinoma, negalima sakyti, kad sovietmečiu visi vaikai kentė smurtą, o dabar kiekvienoje šeimoje atžalos auga saugiai. Tačiau drįstu sakyti, kad Nepriklausomybės laikotarpiu kiekvieno vaiko padėtis Lietuvoje iš esmės pasikeitė. Prie to stipriai prisidėjo Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencija (JTVTK), 1989 m. įtvirtinusi vaiko teisių reikšmę. Lietuva ją ratifikavo 1995 m.

Manau, JTVTK yra svarbiausias dokumentas kiekvienam vaikui, nes 54 Konvencijos straipsniai apima visus vaiko gyvenimo aspektus. Niurnantiems, jog vaiko teisės per didelės, svarbu pažymėti, kad JTVTK yra plačiausiai ratifikuota tarptautinė žmogaus teisių sutartis pasaulio istorijoje, pasirašyta 195 valstybių, nebūtinai priklausančių JT. Ir tai – tam, kad viso pasaulio vaikai turėtų pagrindą, ant kurio galėtų kloti drąsiausias svajones.

Labai svarbus JTVTK aspektas yra tai, kad nė viena dokumente apibrėžta teisė nėra svarbesnė už kitą, t. y. teisė nepatirti smurto yra taip pat svarbi kaip išreikšti save. Būtent čia išryškėja visų Konvenciją priėmusių valstybių skirtybės: vienur vaikams suteikiamos visos galimybės būti savimi, kitur vaikai išnaudojami. Jei mano rankose atsidurtų burtų lazdelė, užkerėčiau, kad visų pasaulio vaikų padėtis būtų tokia, kaip lietuvių. Tai neįmanoma, tad belieka džiaugtis, jog augu čia.

Kodėl Lietuvą pateikiu kaip vaiko teisių klestėjimo pavyzdį? Bet koks smurtas prieš vaiką mano šalyje yra nusikaltimas, o mokslo kokybė nebloga. 2020-ieji paskelbti Vaiko emocinės gerovės metais, dėmesys vis dažniau kreipiamas į mūsų savijautą. Nepriklausomybės laikotarpiu iš tėvų nuosavybės vaikas virto visaverčiu žmogumi. Dabar mes galime ne tik turėti savo stilių, vystyti talentus, dalyvauti konkursuose, bet ir išsakyti nuomonę viešumoje.

Žinoma, pokyčiai nepasiekia visų šeimų, o spragų yra. Tačiau Lietuva laisva, todėl problemos sprendžiamos, o mes skatinami apie jas kalbėti. Labai džiugu, jog su bendraamžiais turėjome galimybę aptarti problemas Vaikų forumuose televizijoje, Vyriausybės svarstyme dėl Vaiko emocinės gerovės metų. Tai ramina, jog mūsų svajos tampa ne infantiliomis užgaidomis, o vertomis tapti kūnu idėjomis.

Kodėl laisvė leidžia skristi mano svajonėms? Psichologai teigia, kad didžiausias stabdis svajoti yra baimė. Laisvėje aš nebijau, kad mano norai išreikšti save, kurti, keliauti tėra utopija. Prieš keturiasdešimt metų tai buvo nerealu, tačiau dabar mintyse galiu pasiekti kosmosą, o realybėje statyti laiptus aukštyn. Taip, širdį graužia kirminas, kad tokias sąlygas turime ne visi, bet aš turiu tribūną, galiu kelti problemą ir viltis, kad ji bus išspręsta. Galų gale, aš galiu svajoti, jog užaugusi padarysiu viską, kad kiekvieno vaiko padėtis Lietuvoje gerėtų! O jei gebu svajoti, vadinasi, galiu tą svajonę įgyvendinti. Man tai – viena didžiausių laisvės dovanų.

Mūza Svetickaitė,

18:01, balandžio 24 d.