Dana Lukauskienė
Penkiolika metų kentęs tremties vargus ir į tėvynę grįžęs palangiškis Petras Neverauskas nebeįsivaizduoja savo gyvenimo be visuomeninių pareigų, jis vienas pirmųjų palangiškių šaulių, aktyviai dalyvauja Palangos jūros šaulių VI kuopos veikloje, nuolat rūpinasi, kad istorijos baisumų, nepriklausomybės kovų nepamirštų ir jaunoji karta, o eilės ir patriotinės dainos – jo gyvenimo kasdienybė.
Kiekvienas žmogus – tai neperskaityta knyga
Su eilėmis Lietuvai nuolat gyvena mūsų pašnekovas, kuriam svarbūs visuomeniniai renginiai, šaulių veikla ir Lietuvos partizanų atminimas. Jam svarbu, kad šalies istorijos nepamirštų ir jaunoji karta, todėl pats rengia medžiagą į stendą, stovintį šalia Palangos miesto savivaldybės, atminties stendus dovanoja ir mokykloms. Jam svarbu įamžinti nepriklausomybės kovas, tremtį ir tragišką mūsų tautos likimą - kad jaunimo ir visų mūsų atmintyje išliktų žmonių skausmas, šeimų tragedijos. Jis siekia, kad neapsineštų istorijos dulkėmis žmonių, kovojusių ir atidavusių savo gyvybes už Lietuvą likimai, kad išliktų nepamiršti tremtinių prisiminimai. Tad dovanodamas stendus Lietuvos mokykloms, mielai dalijasi savo patirtimi, pasakoja apie ano meto baisumus, partizanų kovas. Juk kiekvienas žmogus – tarsi neperskaityta knyga, o septyniasdešimt aštuoneri metai – tai garbingas amžius, nueitas nemenkas gyvenimo kelias, todėl prisiminimų Petro Neverausko atmintyje tikrai yra susikaupę begalės.
Įspūdingiausia tremtiniui Petrui Neverauskui Lietuvos dainų šventėje buvo kartu su japonų delegacija traukti lietuvišką dainą. Viduryje - Lietuvos vidaus reikalų ministras Eimutis Misiūnas. Asmeninio archyvo nuotr.
Slapta svajonė – tremtinių prisiminimų vertimas
„Lietuva – šalis, kurioje gimiau, šalis, kur basom kojom vaikščiojau per pievas – tai nuostabi mano gimtinė. Ganiau aš karves, savo tėvų bandą. Mamytė man atnešdavo duonos riekę ir sūrio gabalėlį, kuris kvepėjo kmynais. Deja, viskas baigėsi, mūsų šeima buvo išvežta į Sibirą, už Uralo kalnų. Patyrėm bado, skausmo, ašarų ir vargo. Ašaras braukė nuo skruostų net tėvas. Gyvenome barake, kambariukas mažas, aštuoni vaikai. Mus kandžiojo utėlės ir blakės. Todėl grįžus į gimtinę supranti, kad reikia visa širdimi mylėti savo kraštą, savo tautą ir nešti pasididžiavimo kibirkštėlę savo širdyse. Juk šiandien mes esame drąsios tautos, laisvos tautos vaikai“, – savo prisiminimais dalijosi tremtinys P. Neverauskas.
Jam iki šių dienų akyse stovi tie baisūs vaizdai, kuomet daugiau nei dvi savaites teko dundėti gyvuliniais vagonais iki Irkutsko miesto.
„Mus išlaipino tiesiai ant pievos, prie pat bėgių. Netrukus atslinko tamsūs debesys ir pradėjo lyti. Atvažiavę sunkvežimiai mus nuvežė į už devynių kilometrų nuo miesto esantį tarybinį ūkį „Pervoje maja“, iš ten arkliais kinkytu vežimu atsidūrėme dideliame kaime Goriačij Kliuč. Tai buvo mūsų kelio paskutinė stotelė – sunkių skausmo, bado ir ilgų kovos už išlikimą metų pradžia“, – kalbėjo buvęs tremtinys.
Jis atviravo savo prisiminimais dalinęsis Rūdaičių ir Kartenos mokyklose, juos pateikęs ir S. Abromavičiaus išleistai knygai „Vaikystė Sibiro toliuose“.
Vyras pasidalijo su žurnalistais ir slapta savo svajone, kad tremtinių prisiminimai būtų išversti į anglų kalbą ir jais galėtų susipažinti visas pasaulis, o Lietuvos vardas, tremtinių likimai pasiektų daug platesnes ribas.
Apdovanotas už Šventojo tėvo Jono Pauliaus II apsaugą
Neišdildomą įspūdį P. Neverauskui padarė ir Šventojo tėvo Jono Pauliaus II palaiminimas. 1993 metais jam teko garbė užtikrinti Šventojo tėvo apsaugą Šiauliuose, vienintelio istorinio vizito Lietuvoje metu. Vyras iki šių dienų mena, kaip šis šventas žmogus laimino visus susirinkusiuosius ir atsisukęs į jį saugančius vyrus, palaimino ir anuomet apsaugoje stovėjusius šaulius.
Šaulių uniforma labai įpareigoja pasitemti. O patriotinės dainos savaime liejasi iš sielos gelmių. Asmeninio archyvo nuotr.
„Myliu Lietuvą, gyvenimą ir savo šeimą. Džiaugiuosi, kad esame laisvi, o mūsų Palanga nuolat gražėja. Vis ieškau tinkamesnių žodžių, kad galėčiau juos išsakyti jauniems žmonėms, jog brangintų, puoselėtų ir mylėtų savo kraštą, savo miestą, savo Lietuvą. Nes tik tuomet, kai netenki tėvynės, iš tikrųjų supranti, kokią neįkainojamą vertybę mes turime čia ir dabar. Svarbiausia, kad sugebėtume ją branginti“, – kalbėjo Lietuvos patriotas.
Neišdildomą įspūdį paliko dainų šventė
P. Neverauskui labai patiko pastaroji Lietuvos dainų šventė, o jos akimirkų mūsų pašnekovas negali pamiršti iki pat šių dienų.
„Įsivaizduokite Lietuvos himną giedojo tūkstantinė minia, o kokie paslaugūs buvo jauni žmonės, kurie kaip bitelės sukosi, kad užtikrintų visiems dalyviams patogų buvimą. Liaudies dainos, jų garsai, tiesiog drebino Lietuvos sostinės padangę. Tarp visų atlikėjų vyravo nepaprastas bendrystės jausmas. Iš Palangos į Lietuvos dainų šventę tuomet vyko 10 įvairių kolektyvų, kuriuose net 246 žmonės nepagailėjo savo jėgų ir laiko, kad sostinė sumirgėtų pasirodymų gausa“, – kalbėjo P. Neverauskas.
Pašnekovas džiaugėsi, kad Lietuvos dainų šventėje Palangos jūros šaulių vyrų choras stovėjo visai šalia japonų delegacijos.
Net autobuse pakeliui į šventę skambėjo dainos
„Svečių iš Japonijos buvo nemažas būrys, jie rodė, kad ir tokia tolima šalis žino, myli mūsų šalį – Lietuvą. Bet įspūdingiausia buvo tai, kad delegacija iš šio tolimojo krašto mums padovanojo lietuvišką liaudies dainą, atliktą pagal mūsų melodiją, tik japonų kalba. O ir kretingiškiai choristai, vadovaujami A. Žilio, nuostabiai traukė bene gražiausią lietuvišką dainą „Kur lygūs laukai“. Nepaprastai malonu buvo jos klausytis. O kartu daugiatūkstantinės minios giedama tautiška giesmė tiesiog drebimo visą Dainų šventės padangę“, – dalijosi savo įspūdžiais ponas Petras.
Pažintis su japonais, pasikeitimas vizitinėmis kortelėmis su žmogumi iš tolimojo Tokijo miesto mūsų pašnekovui iki šiol liko atmintyje. O nuostabias dainų šventės akimirkas ir įdomią pažintį primins bendra nuotrauka, kurioje ir Lietuvos vidaus reikalų ministras Eimutis Misiūnas.
Eisenoje neleido dalyvauti skaudanti koja
Pašnekovas apgailestavo, kad jis negalėjo dalyvauti iškilmingoje Lietuvos dainų šventės dalyvių eisenoje, nes jam labai skaudėjo pažeistą koją, tad šešių kilometrų paeiti kartu su visais dalyviais jam nepavyko.
Nepaisant nesklandumų, vyras po parado atsistojo į Šaulių choro gretas, išdidžiai traukė mūsų šalies patriotines dainas, pasakojo apie mūsų kraštą, jo žmones ir japonams.
„Pasitikau mūsiškių delegaciją prie Vingio parko. Oras buvo nuostabus, į akį krito fantastinė visų dalyvių apranga – puošnūs rūbai. Džiaugiuosi, kad :Lietuvos dainų šventė buvo puikiai suorganizuota, o ir maistas tikrai geras. Bet labiausiai džiugina, kad aptarnauti dalyvius susibūrė gausios jaunų žmonių pajėgos. Jaunieji savanoriai stengėsi, kad mums nieko netrūktų. Tai labai džiugina, nes rodo, kad jaunimui rūpi Lietuva, rūpi mūsų šalies šventės, rūpi visuomeninė veikla. O mes galime pelnytai didžiuotis sąmoninga ateinančia karta.Gera nuotaika ir girdėtos dainų melodijos iki pat šiol skamba mano mintyse“, – džiaugėsi pašnekovas.
Sužavėjo aštuoniolikametė kaimynė
Na, o mes nebūtumėme tikri žurnalistai, jei nepasiteirautumėme, o ką veikia pono Petro sutuoktinė, kuomet jos išrinktasis taip aktyviai dalyvauja visuomeninėje veikloja, pasakoja savo įspūdžius ir prisiminimus jauniems žmonėm, keliauja su vyrų choru, kuria ir deklamuoja eiles, daro atminties stendus ir dovanoja juos moksleiviams, ar ji nesijaučia vieniša?
„Mano gyvenimo moteris – Rūta yra šeimos židinio saugotoja. Ji pasišventusi namams, šeimai, vaikams ir anūkams. Visuomeninėje veikloje ne itin dalyvauja. Labai daug dėmesio reikėjo skirti ir jauniausiajam anūkui, kuris šiemet baigė mokyklą. Su savo žmona keliaujame per gyvenime viena kryptimi jau 52 metus. Prieš porą metų atšventėme auksines vestuves. Jas mena ir nuotraukos. Dabar galime džiaugtis keturiais vaikaičiais – dviem nuostabiomis anūkėlėmis ir dviem anūkais. Susituokiau ir sukūriau šeimą labai jaunas, vos dvidešimt ketverių. Visą gyvenimą buvau maištininkas, nepaklusnus, kad nepriimtų į komjaunuolius teko net vartoti alkoholį ir patriukšmauti. Tačiau kariuomenėje tarnauti reikėjo. O grįžę iš jos neatlaikiau gražuolės aštuoniolikametės kaimynės Rūtos akių žvilgsnio“, – atviravo pašnekovas.
Ilgaamžiškumo ir darnios šeimos receptas
Nors vyras neišdavė darnios šeimos recepto, tačiau atvirai sakė – jei kartą kam prieš Dievą prisiekei, nesvarbu, kaip bebūtų sunku, reikia tesėti duotą pažadą ir varge, ir džiaugsme.
„Skirtis iki paskutinės minutės negalima, o ir susidėjusių be santuokos gyvenančių nepateisinu. Ne taip mus ugdė tėvai, seneliai. Reikia šeimoje vadovautis lietuviškomis vertybėmis – pagarba, meile, atjauta ir tarpusavio supratimu. Privalome suprasti, kad gyvenimas užgrūdina, o kiekvienas sunkumas – tai išbandymas, nereikia nuo jo bėgti, jis savaime praeis. Esu už tai, kad žmonės galėtų gauti dvigubą pilietybę, o valstybė darytų viską, kad lengva ranka neišsklaidytų savo žmonių. Manau, kad visiems labai svarbu auklėti patriotine dvasia savo vaikus, anūkus, rodyti jiems, kad čia yra nuostabi gimtinė, mokyti juos mylėti savo tautą, žemę. Pats stengiuosi išlikti tvirtas, sportuoti, nors sulaukus tokio amžiaus jau prastoki plaučiai ir balsas užkimęs, tačiau, kai pradedu dainuoti, viskas praeina“, – kalbėdamas apie šeimos vertybes ir begalinį pomėgį dainoms akcentavo Petras Neverauskas.
Slapta Petro Neverausko svajonė - išversti tremtinių prisiminimus į anglų kalbą. „V.P.“ nuotr.
Mūsų pašnekovo eilės
Tėvynė – Rainių miškelis,
Duobė Tuskulėnų dvare,
Likimai žmonių bedalių,
Kur liko dūlėt Sibire.
Tėvynė – atodūsis tavo,
Kad nieko pakeist negali.
Ilgai, ak ilgai, mums melavo,
Kol tapom kurti ir akli (...)