Dana Lukauskienė
Šeštadienį gausybė Palangos miesto gyventojų ir svečių bandė atrasti muziejų paslaptis ne įprastu dienos metu, o naktį, kuomet ekspozicijų salės paprastai būna uždarytos ir viešpatauja tyla bei ramybė. Tarptautinė muziejų taryba (ICOM) kasmet gegužės mėnesį kviečia švęsti Tarptautinę muziejų dieną. Nuo 2005 m. Europoje organizuojamoje akcijoje dalyvauja ir Lietuva.
Grafų laikus priminė prabangūs daiktai ir interjerai. D. Lukauskienės nuotr.
Keliavo pro didingą praeitį
Šeštadienio vakarą į Gintaro muziejų rinkosi gausybė svečių. Akcija labai sudomino ir suaugusiuosius, ir pačius mažiausiuosius – vaikus, kurie noriai savo mažomis kojelėmis bandė apeiti muziejaus rūmus, suprasti didingą grafų Tiškevičių gyvenimo praeitį, apžiūrėti prabangų dvaro interjerą, paveikslus, smalsiai domėjosi ir gintaro ekspozicija. Kiekvienas atėjęs ne tik klausėsi įdomaus muziejininko pasakojimo, stebėjosi didžiuliais gintaro gabalais, labai įdomu buvo surasti gintaro gabalėliuose esančius inkliuzus. O tam, kad eksponatai nukeltų mus į didingą istorinę praeitį, būtų pastebėti, prisiminti svarbiausi jų gyvavimo istorijos momentai, su lankytojais bendravo net trys gidės: vyr. muziejininkė, tarptautinių ir nacionalinių projektų koordinatorė Regina Makauskienė, Miglė Jonaitienė ir Julija Paškevičiūtė. Kiekviena jų savaip atskleidė Tiškevičių rezidencijos pačius įdomiausius momentus, pasakojo apie rūmų interjero ekspoziciją, rodė Petro Balčiaus kūrybos retrospektyvą „Laiko ženklai“, ekspoziciją „Spalvos ir atspalviai“, kurioje eksponuojamas Baltijos gintaras iš Ramučio Petniūno kolekcijos.
Prisiminti Feliksas ir Antanina Tiškevičiai
R. Makauskienė visus susirinkusiuosius nukėlė į 1897-uosius metus, kuomet prabangiuose rūmuose veikė visos reikiamos komunikacijos, elektra, buvo tiekiamas šiltas bei šaltas vanduo, ko daugelis ano meto paprastų gyventojų neturėjo. Ji rodė buvusią lifto šachtą, kuria anuomet keliaudavo ne žmonės, o prabangiausių vakarienių patiekalai, vežami aukštuomenės atstovams patiekti. Nuo sienos mums šypsojosi kažkada čia gyvenusių, šeimininkavusių grafų Felikso ir Antaninos Tiškevičių portretai.Jų šeima buvo pagrindiniai naujos Palangos bažnyčios fundatoriai, suteikė patalpas „Saulės“ draugijos mokyklai, dovanojo pastatą Palangos gimnazijai.
Gidė akcentavo, kad tai yra šeima, kuri pradėjo statyti Palangą. Feliksas ir Antanina Tiškevičiai susilaukė dešimties vaikų. Paskutinis palikuonis – Alfredas Tiškevičius (1913–2008). Jam 1997 m. buvo suteiktas Palangos garbės piliečio vardas. A. Tiškevičius mirė 2008 m. liepos 10 d. Varšuvoje. Tų pačių metų rugpjūčio 10 d. jo palaikai atgulė Palangos senosiose kapinėse.
Po karo prabangos neliko
Rūmuose anuomet netrūko pramogų, puotų, kortavimo. Tad grafai mėgę ilgėliau pamiegoti. Kiekvienas atvykusysis privalėjo palikti savo vizitinę kortelę, kad aukštuomenės šeima nuspręstų, ar susitikti su svečiu, ar ne. Namų interjeras buvęs labai puošnus, turtinga šeima kolekcionavo gražius daiktus, įmantrius puošnius baldus, o grafienė ypač mėgusi rožes, todėl tiek paveiksluose, tiek balduose gausu jų motyvų. O tam, kad papramogavus būtų kur atgailauti, 1907 metais rūmuose pristatoma koplyčia. Grafai anuomet garbinę Jėzaus širdies kultą.
Prabangiausius laikus dvaras išgyveno iki Pirmojo pasaulinio karo, o vėliau rūmų kompleksas buvo pažeistas, netgi į koplyčią buvo pataikęs sviedinys. Karai, įvairios reformos į tuomečių dvaro šeimininkų gyvenimą atnešė ne pačius geriausius laikus, todėl prabangius, turtingus laikus menantys rūmai ilgą laiką stovėjo pilki, apsilupinėję. Renovuotame rūmų komplekse, kuris ilgainiui virto muziejumi, siekiant atkurti to meto prabangą ir interjerą, baldai buvo vežami įsigytiiš įvairiausių aukcionų.
Vertingas eksponatas rastas vėdinamas
Siekiant atkurti grafų Tiškevičių laikais vyravusią prabangą muziejininkams teko ilgokai padirbėti. Anuomet sienas puošdavo prabangūs tekstilės darbai, gausybė paveikslų, portretai. Ponia Regina labai įdomiai pasakojo vieno labai vertingo gobeleno grįžimo į muziejų istoriją. Gobelenas – tai rankų darbo kilimas ar paveikslas, kuriam nuausti reikalingas aukštas audėjo meistriškumas. Vienas audėjas per metus išaudžia vos apie 1–3 kvadratinius metrus tokio gobeleno. Tai prabangos dalykas, todėl gobelenais savo rūmus papuošti įstengdavo ne visi.
Pasak p. Reginos, vienas vertingiausių muziejaus gobelenų buvę „Išlaisvintoji Jeruzalė“, jį Felikso Tiškevičiaus brolis Aleksandras prieš Antrąjį pasaulinį karą padovanojo rūmų tarnaitei. Gobelenas išaustas XVIII a. pradžioje Prancūzijos Feleteno miestelio audimo manufaktūroje. Audiniui panaudoti vilnoniai siūlai.
Gobeleno aukštis – 2 metrai 85 centimetrai, ilgis – 3 metrai 45 centimetrai. Jis sukurtas pagal XVI–XVII amžiaus italų menininko Antonijaus Tempestos graviūrą, kuria iliustruojamas epizodas iš XVI a. gyvenusio italų poeto Torkvato Tasso epinės – istorinės poemos „Išlaisvintoji Jeruzalë“. Čia vaizduojama vienuoliktoji poemos giesmė, kurioje aprašoma kryžiuočių kova su saracėnais. Pagrindinis veikėjas ir kryžiuočių vadas Gotfrydas sužeidžiamas į koją. Šalia jo esančiam gydytojui Erotimui nepavyksta jo išgydyti, tačiau į pagalbą atskrenda angelas ir ant žaizdos užpila stebuklingo eliksyro. Žaizda užsitraukia ir Gotfrydas gali tęsti kelionę į Jeruzalę.
Gidė pasakojo, kad jį Palangoje pastebėjusios padžiautą vėdinamą ant skalbinių virvės Lietuvos pajūryje poilsiaujančios Ermitažo muziejaus( Sankt Peterburgas) darbuotojos, su kuria buvo susitikusios vienoje muziejininkų konferencijoje. Apie tai, ką pamatė, palangiškė muziejininkė prasitarėLietuvos dailės muziejaus, kuriam ir pavaldi Palangos gintaro meka, vadovui Romualdui Budriui. Pastarasis greitai pagal kolegių pasakojimą surado gobeleno vertės nesuprantančią jo šeimininkę ir 1972 metais nupirko už 2000 rublių.
Graži draugystė
Pažintį su rūmais tęsėme Didžiajame salone, dar vadinamame Židinio mene. Tai – reprezentacinė rūmų erdvė, anksčiau buvusi skirtatiksvečiams. Šiuo metu čia eksponuojami atkurti grafų
Tiškevičių rūmų salonų fragmentai, interjerai.
Jaukiame Didžiajame rūmų salone Tiškevičių laikais vykdavo pokalbiai apie literatūrą, skambėdavo grafienės mėgiama Šopeno ir kitų žymių kompozitorių muzika. Tiškevičių rūmuose ne kartą yra lankęsis ir lietuvių poetas Jonas Mačiulis – Maironis. Juos su Marija Tiškevičiūte siejo graži draugystė, ji tapo vienos iš lenkų kalba rašytos Maironio poemos herojės prototipu – Celina. Poemos siužetas – turtingo dvarininko dukterį pamilsta neturtingas jaunuolis. Veiksmas vyksta Palangos grafo rūmuose.
Grafai, o ypač jų šeimos moterys labai mėgusios rožes, todėl interjero detalėse, puošybiniuose elementuose, paveiksluose gausu jų elementų. Na, o koks gi gyvenimas Palangoje be gintaro. Be geltonojo lietuviško aukso neįsivaizdavo savo gyvenimo ir Tiškevičių šeima. Jie kasė jį dabartinėje oro uosto vietoje, nemažai rado sodindami augalus. Tad visi muziejų nakties dalyviai buvo pakviesti pažiūrėti įspūdingos gintaro kolekcijos.
Ne tik konjako spalvos
Apžiūrinėdami įmantrią gintaro ir jo dirbinių kolekciją, galėjome klausytis R. Makauskienės įdomaus pasakojimo apie tai, kad gintaras gali būti įvairių atspalvių, akį traukti ne vien konjako spalva. Jis prabangiuose juvelyrų dirbiniuose sužiba tik nušlifuotas, apdirbtas.
Gidė mus vedė milijoną metų atgal į praeitį, kuomet Palangoje augo didžiulės pušys, kurios, atšilus klimatui, reaguodamos į šilumą išskyrė labai daug sakų, o šie per daugelį metų pavirto į prabangų Baltijos auksą – gintarą.
Nešlifuoto gintaro gabalėliai gali būti juodi, neskaidrūs, o bene vertingiausias – baltos, dramblio kaulo spalvos, mat jis labai retas. Ramučio Petniūno kolekcijoje galėjome pamatyti įvairiausių gintaro atspalvių: skaidraus, neskaidraus, šviesiai geltono, rusvo, putų pavidalo, baltojo ar melsvai žalsvo.
Nakties svečių muziejuje akį traukė ir juvelyro Petro Balčiaus dirbiniai. Ponia Regina mokė visus susirinkusiuosius atskirti tikrą, vertingą gintarą nuo falsifikato. Pasak gidės, tikras gintaras patrynus kvepia sakais, jo niekaip nepavyks pradurti karšta adata, stiklinėje vandens su druska gintarai neskęs – jie plauks paviršiuje. O tiems, kas prieina prie technologijų ir turi pinigų tikrinimo aparatą, galima ultravioletiniais spinduliais apšviesti ir patikrinti gintarą, mat aparate jis šviečia melsva spalva.
Naktį kitu rakursu mums atsivėrė pusketvirto kilogramo sveriantis žymusis muziejaus eksponatas, kuris buvo pagrobtas – tai Saulės akmuo, sveriantis 3 kg 526 gramus. Nors jis ir nėra pats didžiausias Europoje rastas gintaro gabalas (Berlyno muziejus saugo gerokai didesnį), tačiau be jokių abejonių yra palangiškių pasididžiavimas.
Na, o netrukus muziejaus rūmai nušvito violetine spalva, mat gegužės 19-oji – pasaulinė Uždegiminių žarnų ligų (UŽL) diena. Projekto esmė – „nudažyti“ (apšviesti) violetine spalva gražų, šalį reprezentuojantį statinį ir nuotraukomis pasidalyti su plačiąja pasaulio visuomene.
Šeštadienį garsusis Palangos turistinis objektas lankytojus priiminėjo iki 23 val.