Ultrabėgimas – žmogaus galimybių išbandymas

Trisdešimtmetė palangiškė Karolina Miklovienė dar 2019 metų kovą po 2 kilometrų distancijos sunkiai gaudžiusi orą šių metų birželio 26-ąją ultrabėgime įveikė savo pirmąją 82 kilometrų trasą ir jau ruošiasi naujiems iššūkiams.

Pirmiausia bandė važinėti dviračiu

K. Miklovienė pasakojo, jog sportuoti pradėjo praėjus keliems mėnesiams po trečiojo vaiko gimimo, į tai žvelgdama kaip į būdą daugiau laiko praleisti su savimi. „Dvi savaites važinėjau dviračiu, kol galiausiai prakiuro jo padanga, – juokėsi moteris, – taigi dviratį mečiau, o tam, kad neprarasčiau motyvacijos, nusprendžiau išbandyti bėgimą ir jis man iškart patiko.“

Pašnekovė tikino, kad iš pradžių jos bėgimo istorijoje pasitaikė įvairių išbandymų: „2019 metų rudenį, susirgus vaikams, dvi savaites sėdėjau namie ir nebėgiojau. Jau buvau nusiteikusi, kad, ko gero, sportas kaip ateina, taip ir išeina, tačiau bendramintė mane pakvietė prisijungti prie bėgikams skirto iššūkio, kurio esmė – per savaitę nubėgti tam tikras distancijas, kad pelnytum savo komandai taškų, ir labai užsikabinau“, – kalbėjo palangiškė.

Išvengti perdegimo padėjo treneris

Bėgikė mėgėja paaiškino, kad, prisijungus prie minėto iššūkio motyvacija bėgioti sugrįžo, tačiau išryškėjo ir kita medalio pusė: „Į šį savotišką žaidimą labai intensyviai įsitraukiau, todėl po kurio laiko pajutau, jog galiu perdegti – pradėjau jausti, kad pavargau ir nebesu tokia laiminga, pamažu vėl blėso noras bėgioti. Taigi praeitų metų vasarį nusprendžiau, kad atėjo metas pradėti sportuoti padedant treneriui“, – atviravo pašnekovė.

„Pradėjus sportuoti su treneriu mano kilometražas ir tempas perpus sumažėjo, dėl ko iš pradžių psichologiškai buvo labai sunku. Tuometinę moralinę būseną apsunkindavo ir aplinkinių nuostaba, kad aš, anksčiau buvusi tokia greita bėgikė, taip sulėtėjau, tačiau raminau save, kad to reikia, jei noriu toliau sveikai ir sėkmingai užsiimti šia sporto šaka“, – apie psichologinius iššūkius kalbėjo moteris.

K. Miklovienė teigė, jog darbinių savaičių metu nesportuoja tik vieną dieną, o likusį laiką skiria įvairioms treniruotėms: nuo bendro fizinio lavinimo iki tempo bei ištvermės gerinimo. „Atrodo, kad turėdama vieną vaiką nespėdavau nieko, o dabar turiu tris ir dar lieka laisvo laiko“, – paklausta, kaip suspėja pasirūpinti trimis mažamečiais vaikais, dirbti dviejuose darbuose ir tiek laiko skirti treniruotėms, juokėsi moteris.

Didžiausias pasiekimas – 82 kilometrai

Pašnekovė teigė, kad kol kas oficialiai maratono nėra nubėgusi, o su dalyvavimu varžybose taip pat siekia nepersistengti: „Bėgimuose dalyvauju maždaug dukart per metus – išsikeliu kažkokį pagrindinį tikslą ir apie pusę metų nuosekliai jam ruošiuosi.“

Didžiausiu savo pasiekimu trisdešimtmetė dabar laiko birželio 26 dieną vykusias varžybas „Kernavė-Vilnius Trail“, kurių metu per 9 valandas 20 minučių ir 32 sekundes ji įveikė 82 kilometrų distanciją nuo Kernavės iki Vilniaus ir bendroje įskaitoje užėmė 7-ąją vietą. Moteris atviravo, kad dažniausiai prieš varžybas patiria nemažai streso, įtampos, todėl įprastai stengiasi savęs neperspausti, tačiau šįkart tikino jautusi paskatą pasistengti. „Buvau vienintelė moteris tarp keturiasdešimties dalyvių vyrų, be to, jaučiau pareigą treneriui parodyti, kad visas mūsų įdirbis ir pastangos nenuėjo veltui“, – aiškino bėgikė.

Bėgimas – fizinis ir psichologinis išbandymas

K. Miklovienė tikino, kad bėgti tokias ilgas distancijas – ne tik fizinis, bet ir psichologinis iššūkis: „Tai tarsi savotiška kova su savimi. Dalyvaudama „Kernavė-Vilnius Trail“ varžybose išgyvenau įvairiausių emocijų, o bėgdama paskutinius du kilometrus pirmą kartą pajaučiau, kaip šiurpsta oda, gerklėje kyla gumulas ir akyse kaupiasi ašaros“, – neslėpė pašnekovė.

„Artėjant prie finišo kartojau sau „Paskutiniai šimtai metrų“, o įveikusi šią distanciją apkabinau vaiką ir kritau ant žemės džiaugdamasi, kad viskas pagaliau baigėsi“, – juokavo moteris ir teigė, kad pasiektu rezultatu labai džiaugiasi.

Palangiškė paaiškino, kad „Kernavė-Vilnius Trail“ bėgimas buvo nemenkas iššūkis, kuriam teko ilgai ruoštis. „Bėgimas bekele – tai bėgimas gamtiniu reljefu, o ne asfaltu, todėl sąlygos neįprastos, sudėtingesnės: tenka bėgti žole, laiptais, žvyrkeliais, kopti į kalniukus ir leistis į pakalnes. Visa tai reikalauja specialaus pasirengimo, tad prieš šias varžybas neretai treniruotis važiuodavau į Karteną prie piliakalnio, kur yra įvairių dangų, tinkamų praktikuotis“, – kalbėjo moteris.

„Paties bėgimo metu psichologiškai viskas buvo gana paprasta. Laikausi griežto režimo: kas 30 minučių turiu pavalgyti, kas 15 – atsigerti, tad bėgant mintys nuolatos sukosi apie artimiausią sustojimą, atstumą, likusį iki vaistinėlės, ar panašiai“, – paklausta, kokios mintys tokio ilgo bėgimo metu sukasi galvoje, kalbėjo sportininkė.

Svarbiausia – turėti tikslą

Maždaug dvejus su puse metų mėgėjiškai bėgiojanti pašnekovė svarsto, kad bėgime svarbiausia nesilyginti su kitais, nepersistengti ir įsiklausyti į save. „Kiekvienas esame individualus, todėl svarbu racionaliai įvertinti tai, kiek dažnai galime dalyvauti varžybose ir pasverti savo galimybes – kaip bebūtų, po bėgimo neturėtų varginti skausmai ir negalavimai“, – tikino moteris.

K. Miklovienė teigė, kad bėgiojant labai svarbu turėti inidividualų siekį ir varžytis nebent su pačiu savimi: „Sekančios varžybos, kuriose planuoju dalyvauti, yra Kuršių Nerijoje rudenį vyksiantis 70 kilometrų bėgimas. Kadangi dalyvavau ten ir praeitais metais, šiemet mano tikslas – pagerinti savo buvusį rezultatą.“

Guoda SKRIPKAUSKAITĖ,