Ineta Nedveckė
Turbūt kiekvienas tėvas yra patyręs situaciją, kai vaikas savo elgesiu suerzina ir nebežinai ko griebtis. Apimti stiprių emocijų tėvai „ožius išvarinėja“ net smurtu. Kaip iš proto vedančiose situacijose mąstyti ir elgtis, kad pliaukštelėjimai taptų praeitimi, patarė psichoterapeutė Gražina Sidorovienė.
Parduotuvėje nenupirkus to, ko vaikas nori, jis krenta ant žemės, pradeda rėkti ir daužyti rankomis bei kojomis į žemę.
Nelengva likti ramiam, nes vaiko rėkimas atkreipia aplinkinių dėmesį, o juk nemažai smalsautojų būtent ir susidomi tokia situacija, nes:
- jiems įdomu, kaip susitvarkys tėvai,
- norėtų matyti baudžiamą vaiką,
- norėtų sugėdinti vaiką,
- norėtų duoti patarimą, o gal ir paauklėti tėvus.
Taigi tenka atlaikyti ne tik vaiko, savo emocijas (pasimetimą, suirzimą, gėdą, kaltę ar kt.), bet ir aplinkinių emocijas.
Kaip elgtis? Pirmiausia – neasmeninkite, kad tai, jog vaikas rėkia, yra dėl to, kad jūs padarėte kažką blogo ar nepadarėte gero (nenupirkote žaislo). 3–5 amžiaus vaikai (o tokiems dažniausiai ir atsitinka tokios situacijos) gali rėkti dėl daugybės priežasčių, nors mums atrodo, kad tik dėl nenupirkto žaislo.
Tos priežastys gali būti labai įvairios: pervargo nuo per ilgo laiko, praleisto parduotuvėje, pavargo dėl per didelio kiekio žmonių, nori gerti, valgyti ir pan. Tokie vaikai ir namuose retai ilgai ramiai išsėdi vienoje vietoje, o parduotuvėje – tiek šviesų, tiek blizgalų, garsų, kvapų ir pan. Natūralu, kad vaikas pavargsta nuo išorinių dirgiklių. Ir tada jis pasiima žaislą, kuris jį sudomino ir ramina, o tėvai liepia padėti žaislą į vietą. Natūralu, kad vaikas supyksta.
Nepanikuokite, nepulkite vaiko tramdyti, gėdyti, bausti – supraskite, kad jis pyksta ir jeigu jūs parodysite, kad draudžiate tuos jausmus, tai tik silpnins vaiko emocinę raidą ir jūsų santykį su juo. Geriausia būtų stengtis palaukti, vis bandant vaiką nuraminti –apsikabinant, žiūrint su meile jam į akis, nenueinant nuo jo (kartais tėvai pagąsdina, kad „jeigu tu ožiuosiesi, aš išeinu“), leidžiant jam tuose jausmuose išbūti.
Vaiko pyktis tikrai nesitęs amžinai ir praeis. Ypač jeigu to pykčio netramdysite. Galima sakyti, kad matote, jog jis pyksta. Galima sakyti, kad „laukiu kol tu nusiraminsi ir mes pasitarsime, ką toliau daryti“.
G. Sidorovienė, E. Genio/LRT nuotr.
Nevalgo „normalaus“ maisto, verkia, kad nori saldumynų.
Visų pirma, reikia išsiaiškinti, ar tai nėra natūralus vaiko nevalgymo etapas. Nuo pat naujagimystės vaikas turi valgymo–nevalgymo periodus. Pavyzdžiui, apie 2 metus, vaikui išėjus į darželį, susiduriame su 2 nevalgymo etapais – perėjimas į 2 metus ir stresas išėjus į darželį. Kai vaikui sueina ketveri, gali būti dar vienas nevalgymo etapas, susijęs su sulėtėjusiu augimu ir mažesniu energijos poreikiu.
Visų antra, reikia įsitikinti, ar nėra ligos. Net ir paprasčiausias peršalimas gali sumažinti apetitą.
Trečia, pagalvokite, ką vaikas yra įpratęs valgyti ir kokią vietą maitinime užima saldumynai. Mitybos įpročiai yra formuojami šeimoje, o vėliau pasipildo įpročiais iš darželio ar mokyklos. Pavyzdžiui, jeigu nuo mažens vaikui duodamas įvairus maistas – didesnė tikimybė, kad jis įvairesnį maistą ir valgys. Labai svarbu atkreipti dėmesį, ar šeimoje visi valgo panašų maistą. Jeigu vaikui duodame daržoves, o patys jų nevalgome ar bjaurimės, tai po kurio laiko ir vaikui jūs daržovių neįsiūlysite.
Tačiau ką daryti, jeigu jūs esate prie stalo, pietų metas, vaikas turėtų valgyti pietus, o jis atsisako ir verkia, kad nori saldainių?
- Paaiškinkite, kad saldainis yra desertas ir jis valgomas tik po pagrindinio patiekalo. Nenori pagrindinio patiekalo? Neverskite jo valgyti per prievartą. Tegul eina nuo stalo ir užsiima savo reikalais. Išalks – pats pasiprašys.
- Toliau stebėkite, ar nėra užkandžiavimo tarp valgių – vaisiai, sultys, vafliukai, sausainiai – visi užkandžiai mažina apetitą.
- Pasitikrinkite, ar panašiu metu vaikas valgo? Reguliarumas yra svarbus faktorius mitybos procese – kadangi mūsų organizmas įpranta prie alkio–sotumo ritmo, artėjant valgymo laikui išsiskiria skrandžio sultys, pasiruošiama maistą priimti ir virškinti.
- Įsitikinkite, ar dienos eigoje (ypač rekomenduotina – prieš valgį) vaikas buvo gryname ore? Judėjo?
Kai kurie tėvai sako, jog vaikas „gyvas“ tik dešrelėmis. – tai labai svarbus momentas, nes visuose pusfabrikačiuose yra kaip skonio stipriklio įdėta natrio glutamato, kuris sutrikdo sotumo jausmo suvokimą smegenyse. Dėl to vis dažniau norisi dešrelių ir vis rečiau mamos daryto maltinuko.
Dauguma dietologų ir vaikų mitybos specialistų teigia, kad vaikui kartą nepavalgius, jis tikrai nemirs badu. Todėl drąsiai galima leisti vaikui ir nepavalgyti. Tačiau psichologai kartu su vaikų mitybos specialistais atkreipia dėmesį į tai, kad jeigu nevalgymas užsitęsia, būtina paieškoti psichologinių priežasčių (nepalankios situacijos darželyje, tėvų barnių, baimės ir kt.)
Vaikas vis gadina brangius daiktus: išmeta pro langą telefoną, nuverčia televizorių, apipaišo sienas, išlupinėja sofoje skylę.
3–5 metų vaikams apskritai nerekomenduojama duoti brangių daiktų. Tėvai patys kalti.
Kalbant apie apipaišomas sienas, išlupinėtą sofoje skylę reikia pabrėžti, kad 3 metų vaikas jau pradeda suvokti savo vietos pasaulyje prasmę. Tai yra vaiko asmeniniai daiktai, vieta prie stalo, kambarys, žaislų dėžė ir pan. Apipaišyta siena ar išmėtyti daiktai – tai vaiko pareiškimas pasauliui, kad jis irgi turi „savo vietą“. Čia svarbus ribų klausimas su tėvais ir šeima, nes jie irgi turi „vietą“ ir ribas.
Vis pirma, reikia nepulti tvarkyti už vaiką daiktų ir žaislų – tvarkyti su juo arba mokyti tvarkytis vienam. Tik tokiu būdu išmokinsime vaiką atsakomybės už savo vietą pasaulyje. Dėl piešinių – paaiškinti, kur tai galima daryti, o kur – ne.
Nenori eiti į darželį: iš ryto nesirengia, nevalgo, o isterikuoti pradeda vos priartėjus prie darželio.
Čia svarbus klausimas, kurio metu tai vyksta? Ar vaikas jau lankė darželį ir tik po kurio tai laiko nutiko, ar tai pirmosios darželio lankymo dienos ?
Jeigu tai pirmosios darželio lankymo dienos, reikia skirti laiko vaiko adaptacijai. Paprastai vaikai bijo ar nenori ne pačio darželio, o negatyvių jausmų, kurie susiję su darželiu – dažniausiai tai yra baimė (kas ten vyksta, kokie vaikai, kokie suaugę, ką ten valgys, koks tualetas ir pan.). O į visus neigiamus išgyvenimus mes reaguojame nenoru tuos išgyvenimus patirti.
Tokiu atveju reikia daryti viską, kad sumažintumėte vaiko baimę: kalbėti apie daželio režimą, kad ten yra įvairių vaikų, auklėtojų. Taip pat – kad bus valgoma (ir papasakoti, kaip bus valgoma), pavyzdžiui, kad atsisėsti gali bet kur, kad visi valgo vienu metu ir pan. Papasakoti, kad visais klausimais gali kreiptis į auklėtoją ir pan. Kuo daugiau vaikui aiškumo – tuo mažiau baimės, tuo mažesnis nenoras eiti į darželį.
Jeigu vaikas lankė darželį, jau buvo apsipratęs, patenkintas ir staiga vieną atsiranda nenoras, išsiaiškinti to priežastis. Galbūt vaikas grįžo į darželį po ligos ir tvarką jame pamiršo? Po kiekvieno susirgimo bent trumpai vaiką vėl reikia „supažindinti“ su darželiu.
Jeigu vaikas nesirgo ir lankymas nebuvo sutrikęs, reikia pasikalbėti su auklėtoja – pasiklausti, ar ji nepastebėjo ko nors neįprasto ar naujo vaiko elgesyje? Gal darželyje atsirado nauja darbuotoja ar naujas vaikas grupėje? Pabandykite pasikalbėti ir su vaiku – tikėtina, kad vaikas nesugebės įvardinti jausmų, tačiau galima paprašyti jo nupiešti darželį ir pasiklausinėti apie piešinį.
LRT.lt
