Dana Lukauskienė
Vakar Šventosios bibliotekoje rinkosi nautofono, arba garsinio signalo laivams, atstatymo entuziastai. Jie kvietė burtis visus, neabejingus istorijai, jos puoselėjimui, gaivinimui, į bendraminčių būrį. Susitikimo dalyviai aptarė tai, kaip atgaivinti nors dalelytę šio krašto istorijos, priminti jūrinio miesto reikšmę.
Vienintelis, išlikęs iki šių dienų
Šventosios nautofono (netoli švyturių įrengtas garsinis signalas, signalizuojantis laivams rūko metu, tuomet, kai nesimato švyturių šviesos signalų) likučiai – istorinis akcentas, menantis apie čia kažkada buvusį uostą, jo praeitį. Deja, nedaug žinių apie jį teišliko. Šventojiškiai prašo atsiliepti visus, kurie turi šio ar kitų tokio tipo įrenginių nuotraukų, labai praverstų elektroninės dalies schema, kad galėtų tiksliai įamžinti tai, kas kažkada čia veikė, per rūką signalizavo į uostą įplaukiantiems ar pro šalį praplaukiantiems laivams.
Išlikęs visiškai sveikas istorinis objektas galėtų priminti Šventosios miesto garbingą jūrinę praeitį. K. Oginsko asmeninio archyvo nuotr.
Į Šventosios biblioteką visus, neabejingus Palangos, Šventosios ir visos Lietuvos jūrinės istorijos likučių išsaugojimui kvietė susibūrimo organizatorius – Šventosios turizmo asociacijos prezidentas Kęstutis Oginskas. Jo teigimu, krašto istorija, paveldo objektai visiems privalo būti be galo svarbūs, tad juos puoselėti, įamžinti jų atminimą ateinančioms kartoms – kiekvieno kraštiečio pareiga. „Idėja atgaivinti istoriją skamba pakiliai, tačiau pirmasis darbas, kurį mes norime daryti – pasistengti, kad šioje vietoje niekas nenusilaužtų kojų. Metalo konstrukcija yra apgailėtinos būklės, ant to bokšto iki šiol lipo visi, kas netingėjo. Susisiekėme su architektais, kuriems buvusio nautofono konstrukcija atrodo labai graži. Ji turi ir istorinę prasmę. Deja, istorinė atmintis pastaruoju metu pateko į realų šiukšlyną. Nautofono likučiai – kone vienintelis, menantis Šventosios uostą dalykas, išlikęs iki mūsų dienų nepažeistas. O visa kita laiko tėkmėje išgriauta, perdirbta, ištampyta. Kyšo vien griuvėsiai ir pamatai. Netgi mažasis Šventosios švyturys, kažkada stovėjęs ant Šventosios molo galo, – senokai prarytas Baltijos jūros bangų. O štai nautofonas – pokarinis daiktas, atsiradęs 1959 metais ir išlikęs iki šių dienų“, – „Vakarinei Palangai“ kalbėjo K. Oginskas.
Atgaivinti apleistus istorijos trupinius
Pašnekovas pasakojo, jog tai yra objektas, parodantis Šventosios ryšį su jūra, nes aplik paplūdimyje daugiau neišliko nieko – vien bangos ir smėlis. Pirmieji darbai jau atlikti. Žmonių saugumui pakabinta informacija, perspėjanti, kad lipti draudžiama, taip pat seniūnija rado galimybę užvirinti apsaugines groteles. „Siekiame, kad šalia to bokšto atsirastų informacija, kurioje būtų paaiškinta, kas tai per daiktas ir kaip jis susijęs su Šventąja, tai būtų informacinė lenta ar stendas. Antras dalykas, ką mes norėtumėme padaryti, – įrengti atotampas, kurios stabilizuotų konstrukciją, kad istorinis reliktas vėjyje nesvyruotų. O jei griūtų, kad bent ne per visą ilgį. Būtų šaunu, kad susitvarkytų ir aplink jį esanti aplinka“, – apgailestaudamas dėl esamos kritinės situacijos kalbėjo Šventosios turizmo asociacijos prezidentas.
„Visi darbai prasideda nuo bendros talkos, šiukšlyno išvalymo“, – kalbėjo Šventosios turizmo asociacijos prezidentas Kęstutis Oginskas. Asmeninio archyvo nuotr.
Akcentavo nuveiktus darbus
Anot jo, Šventojoje kažkada apleista ir užmiršta buvo ir Žvejo dukrų skulptūra. Dabar šventojiškių iniciatyva skulptūrinė kompozicija prikeltos naujam gyvenimui, aptvarkyta šalia esanti aplinka. Anot K. Oginsko, Palangos miesto savivaldybė palaikė nautofono gaivinimo iniciatyvą, skirdama 1000 eurų paramą bendruomeninei iniciatyvai. Tačiau be rėmėjų pagalbos už šią sumą įgyvendinti visus numatytus darbus labai sunku. Jis kvietė ir visuomenę nelikti nuošalyje, palaikyti šią iniciatyvą. Taip pat pašnekovas prašė visų, turinčių šio, ar kitų panašių objektų nuotraukų, atsiųsti, pasidalinti jomis, kad galėtų atkurti elektroninės dalies schemą, apie kurią turima labai mažai duomenų. „Tačau pirmiausia visi darbai prasideda nuo talkos, elementaraus šiukšlyno sutvarkymo“, – akcentavo K. Oginskas.
Garsiniai signalai sklido rūke
Kaip pasakojo istorikas, kraštotyrininkas, numizmatas bei kolekcininkas šventojiškis Mikelis Balčius, šis, pastaruoju metu apleistas nautofonas, kažkada buvusi papildoma priemonė greta veikiančio švyturio žymėti uosto vietai. Anot jo, didysis Šventosios švyturys stovi iki šių dienų, dingo tik mažasis, kažkada signalizavęs molo gale. Visi šie objektai anuomet buvo svarbūs laivų įplaukai pažymėti bei pranešti apie tai, jog netoli krantas. Kai užeidavo rūkas, šis nautofonas pradėdavo kaukti, garsinius signalus skleidęs anuomet tik rūko metu.
Pasak kraštotyrininko, tokie objektai Lietuvoje buvo pastatyti tik du. Ši metalinė konstrukcija sėkmingai rodė kelią laivams gal kokį dešimtmetį, kol galiausiai tapo nebereikalinga. „Būtų labai įdomu, jei gerai išlikęs istorinis objektas prisikeltų naujam gyvenimui, o švenčių metu jis pradėtų veikti, skleistų garsinius signalus, lyg anuomet, uosto klestėjimo laikais. Jo garsas būdavo tikrai girdimas, rūke neleisdavo užmigti jautresniems žmonėms. Pats prisimenu šį ausis rėžiantį signalą, kai užeidavo rudenį miglos, nors ir nebūdavo įplaukiančių laivų, o jis vis kaukdavo“, – dalijosi savo prisiminimais M. Balčius.
Šventosios bibliotekoje pristatyta vizija naujam gyvenimui prikelti nautofoną. Roberto Ramanausko nuotr.
Anot pašnekovo, Palangai savo žinion perėmus Šventosios uostą, tikimasi, kad ir čia pajudės darbai, bus gaivinamas kažkada buvęs veikiantis objektas. Tad šis nautofonas – vienas pagrindinių šio uosto savotiškai įdomių reliktų.
„Norėčiau tikėti, kad Šventosios uostas atgims, o prisikėlusiame uoste būtų nepriimtina naikinti krašto istorinius objektus“, – nekantriai laukdamas Šventosios uosto atgimimo kalbėjo kraštotyrininkas M. Balčius.
Šventojiškiai taip pat siekia surinkti daugiau informacijos apie šalia nautofono esančius objektus, kaip antai išlikusią gal 60 m apkasų liniją, kurios pietiniame gale yra lyg ir dotas: maždaug 1,7 m skersmens kupolas, galinėje sienoje matomas liukas, virš jo – kažkas panašaus į kvadratinę ambrazūrą, šonuose taip pat matosi dvi ambrazūros su išlikusiais dangčiais. Bokštelio priekyje yra, regis, dar vienas, tačiau dabar užpustytas smėliu. M.Balčius kviečia visus, žinančius daugiau apie šį ar panašius įrenginius, dalintis savo turima informacija, nuotraukomis ar tiesiog žiniomis – kad galėtų prikelti istorinį paveldą naujam gyvenimui ar bent jau informuoti visuomenę apie anuomet čia veikusius objektus, vėl pamažu atrasti Šventąją, kaip jūrinės kultūros vietovę.
