Europos kalbų žemėlapio apžvalga

Ar kada nors susimastėte iš kur atkeliavo mūsų kasdienėje kalboje vartojami žodžiai? Kokia yra jų kilmė ir, kokie panašumai su svetimtaučių naudojamais žodžiais? Amerikietė rašytoja Rita Mae Brown yra sakiusi: „Kalba yra kultūros žemėlapis. Ji nusako, iš kur atėjo žmonės ir kur jie eina.“ Apačioje galite peržvelgti „žodžių žemėlapius“ ir juos palyginti.

Įdomu tai, kad Lietuvoje ir Latvijoje paplitęs žodis „bažnyčia“ yra kildinamas iš senovės rusų kalbos, kuri užmiršta ir pačioje dabartinėje Rusijoje, išlikusi tik prie Baltijos jūros.

Lietuvoje ir Latvijoje vartojami žodžiai „lokys“ ir „l ācis“ yra kildinami iš senovės Baskų kalbų.

Žodis „alus“ yra giminingas žodžiams, vartojamiems kitose Baltijos ir Skandinavijos šalyse, net ir Danijoje.

„Apelsinas“ - įdomus žodis. Vakarinėje Europos dalyje jo kilmė yra Sanskritas, o Rytinėje Europoje jis reiškia „Obuolys iš Kinijos“.

Bene visa Europa vartoja beveik tokį pat žodį rožei apibūdinti. Manoma, kad jo kilmė yra Indoiranėnų kalbų grupės.

Didžioji dalis Europos perėmė žodį „ananasas“ iš Gurani kalbos, kuri yra išnykusi Pietų Amerikos kalba. Didžioji Britanija ir JAV šį žodį perėmė iš lotynų kalbos.

„Arbata“ atkeliavo iš Kinijos, tik kelios rytų Europos tautos išlaikė Lotyniškąją šio žodžio formą. Jų tarpe ir Lietuva. Lotyniškas šio žodžio variantas - „herba thea“.

Tikėtina, kad lietuviai, kaip ir dauguma kitų Rytų ir vidurio Europos regionų bei Grakijos regionas, žodį „agurkas“ perėmė iš senovės graikų žodžio „angouriou“.