Kai teatro pjesė tampa atmintimi: Palangoje atgimsta dramaturgės Kristinos Gudonytės kūrinys „Niekada tavęs nepaliksiu“

Niekada tavęs nepaliksiu!“ – kai spektaklyje apie meilę jos pritrūksta

Į spektaklį „Niekada tavęs nepaliksiu!“ ėjau tikėdamasi istorijos apie meilę, artumą, žmogaus ryšį su kitu žmogumi ir galbūt apie tai, kas lieka po mūsų, kai žmogaus jau nebėra. Pats spektaklio sumanymas tam tinkamas: meilė, mirtis, prisirišimas, kartų santykiai, mistika. Deja, išėjus liko ne tiek emocinis įspūdis, kiek klausimas, ko iš tiesų buvo norima šiuo spektakliu pasakyti.

Didžiausias nusivylimas – meilės trūkumas spektaklyje apie meilę. Personažai sako „aš tave myliu“, apsikabina, kalba apie santykius, seksą, šeimą, tačiau už šių veiksmų sunku pajusti tikrą dvasinį ryšį. Meilė nėra vien žodžiai, seksas ar fizinis artumas. Ypač tada, kai kalbama apie jausmą, kuris turėtų būti beribis, sudėtingas ir išbandytas gyvenimo. Norėjosi pamatyti ne meilės deklaraciją, o pačią meilę: pasirinkimus, tylą, baimę prarasti, gebėjimą suprasti kitą, net kai su juo nesutinki.

Kai kurių santykių traktavimas pasirodė pernelyg stereotipinis. Vyras, kuris nenori šeimos, pateikiamas kaip nebrendyla, kurį reikia „atvesti į protą“, o vaikas tampa savotiška priemone santykiams sutvarkyti. Meilė pernelyg dažnai aiškinama per seksą. Toks požiūris labiau primena labai jauno žmogaus įsivaizdavimą apie suaugusiųjų santykius, o ne gyvenimo patirties paliestą meilės sampratą.

Ne mažiau kliuvo ir personažų paviršutiniškumas. Seksologas, kuris beveik visas problemas sprendžia per seksą. Močiutė, kurios charakteris redukuojamas į davatkiškumą ir norą, kad viskas būtų pagal ją. Nepakankamai subrendęs vaikinas. Neaiškus kaimynas fotografas, kurio elgesys pereina į iškrypėliškumo teritoriją. Tokie personažai labiau primena karikatūras ar scenarijaus funkcijas, negu gyvus žmones su savo prieštaravimais, istorija ir motyvais.

Tą patį galima pasakyti apie daugelį epizodų. Iš kažkur atsirandanti draugų pora, palapinė scenos viduryje ir kelias minutes trunkantis laukinio sekso imitavimas, loterija, kelionė į Romą, pasakojimai apie dešimtis prezervatyvų pakelių per mėnesį. Atskiros scenos galėtų veikti kaip komiški intarpai, tačiau jų susikaupia tiek, kad pagrindinė istorija pradeda skęsti savo pačios triukšme.

Todėl po beveik dviejų valandų atsiranda balagano ir chaoso pojūtis. Atrodo, kad spektaklis nuolat prideda naujų temų, personažų ir situacijų, tačiau jų nesujungia į vieną dramaturginę liniją. Pabaigoje staiga gauname dvigubas vestuves ir du vaikus, tačiau toks finalas neatrodo organiškai išaugęs iš ankstesnės istorijos. Labiau primena bandymą visus personažus kuo greičiau „sutvarkyti“ ir uždaryti istoriją.

Labai norėjosi ir tikros mistikos. Spektaklio idėja, kurioje mirusio žmogaus buvimas persipina su gyvųjų pasauliu, galėjo sukurti labai stiprią atmosferą. Tačiau mistika veikia tik tada, kai žiūrovas kartu jaučia emocinį ryšį su tais žmonėmis. Kai nėra pakankamai gilaus jausmo, vaiduoklis lieka tik siužeto priemone. Todėl nebuvo nei tikro paslapties jausmo, nei to keisto, sunkiai paaiškinamo emocinio virptelėjimo, kurio tikiesi iš tokios istorijos.

Prie bendro įspūdžio prisidėjo ir vizualinė spektaklio pusė. Kostiumai ir ypač perukai atrodė pigiai ir stipriai mažino sceninį įspūdį. Teatre nebūtinai reikia prabangių kostiumų. Priešingai, kokybiškas minimalizmas dažnai veikia daug geriau negu daiktai, kurie atrodo kaip atsitiktinai pasirinkta sceninė atributika. Pigus perukas ar nekokybiškas kostiumas gali akimirksniu sugriauti atmosferą ir netyčia paversti rimtą sceną parodija.

Todėl bendras įspūdis man liko toks, kad spektakliui labai trūko svorio. Idėjos buvo, temų buvo net per daug, tačiau trūko gilesnio jų išgyvenimo ir dramaturginio nuoseklumo. Jeigu tai būtų abiturientų ar jaunimo teatro spektaklis, daug ką būtų galima vertinti atlaidžiau. Tačiau profesionalioje scenoje norisi daugiau.

Norisi personažų, kurie nebūtų vien „seksologas“, „nebrendyla“, „davatka“ ar „keistas kaimynas“. Norisi santykių, kuriuose būtų galima patikėti, kad šie žmonės iš tikrųjų vienas kitą myli. Norisi mistikos, kuri ne tik pasakoja apie vaiduoklį, bet ir sukuria jausmą, kad tarp gyvųjų ir mirusiųjų egzistuoja kažkas nepaaiškinamo. Norisi humoro, kuris papildytų istoriją, o ne užimtų jos vietą.

Galų gale labiausiai norėjosi meilės. Ne tos, kurią personažas pasako žodžiais „aš tave myliu“, ir ne tos, kuri išreiškiama vien apsikabinimu ar seksu. Norėjosi meilės, kurią žiūrovas pats pajunta. Tokios, kuri priverčia suprasti, kodėl žmogus kito negali paleisti net tada, kai gyvenimas jau turėtų būti pasibaigęs.

Deja, šįkart po spektaklio liko daugiau triukšmo negu jausmo, daugiau stereotipų negu psichologijos ir daugiau epizodų negu vientisos istorijos.