Jauno žmogaus kūrybinio polėkio nevaržo laikas bei gyvenimiškos patirties stoka

Redakcijos žodis

Mielieji skaitytojai,

Šiemet „musupalanga.lt“ pradeda visiškai naują iniciatyva: kviečiame visus kartu kurti mūsų miesto literatūrinį puslapį „Pajūrio inkliuzai“. Tikrai žinome, kad Palangos kraštą garsina ne vienas literatas. Yra ir iš Palangos išvykusių, tačiau visa siela mylinčių šį unikalų pajūrio kampelį.

Kiekvienas mūsų krašto žmogus, jo darbai, kūryba ar nuopelnai – formuoja mūsų krašto istoriją. Mums visai nesvarbu, koks Jūsų amžius, kuo Jūs tikite, ką veikiate gyvenime. Svarbiausia – meilė žodžiui, savo kraštui ir knygoms. Siekiame pristatyti savo krašto kūrėjus, paskatinti iš tamsiausių stalčiaus kampelių ištraukti savo eiles ar prozos kūrinius ir pasidalinti su mumis bei visais savo krašto žmonėmis.

Pirmąjį „Pajūrio inkliuzų“ bandymą pradedame pristatydami jauną, bet svarių literatūrinių apdovanojimų pelniusią kūrėją Mūzą Olimpiją Svetickaitę.

Vieniems „musupalanga.lt“ skaitytojams linkime gražių akimirkų, skaitant mūsų krašto žmonių kūrybą, o kitų prašome ištraukti iš stalčių savo literatūrinius bandymus ir siųsti mums elektroniniu paštu palanga@miestosvetaine.lt.

Pristatome jaunąją Palangos kūrėją Mūzą Olimpiją Svetickaitę. Jos kūryba, tarytum pralenkė laiką. Mergina į pasaulį žvelgia ne keturiolikmetės, o brandaus žmogaus akimis.

– Gal galėtumėte trumpai papasakoti apie save.

– Esu Mūza Olimpija Svetickaitė, palangiškė moksleivė. Zodiako ženklas: dvyniai. Domiuosi kultūra, muzika, laisvalaikiu fotografuoju. Dabar man keturiolika, bet rašau (daugiausia poeziją, bet kartais ir prozą, publicistiką, eseistiką), esu laimėjusi daugelį svarbiausių Lietuvos literatūrinių konkursų, festivalių, mano poezija publikuota svarbiuose kultūros leidiniuose, portaluose („Meno bangos”, „Pašvaistė”, „Durys” ir kt.). Bendrauju su Lietuvos rašytojų sąjunga, Lietuvos rašytojų klubu, dalyvauju jų renginiuose. Literatūriniuose konkursuose, renginiuose tenka susitikti su svarbiausiais ir įdomiausiais Lietuvos kūrėjais, menininkais. Literatūriniame pasaulyje esu gan žinoma. Žodžiu, rašau jau seniai ir, pasak literatūrologų, gerai ir tikrai ne pagal amžių.

– Kas Jus patraukė kurti, rašyti, mat daugelis jaunų žmonių vargiai ar skaito knygas?

– Pradėjau rašyti aštuonerių metų, į kūrybą pasinėriau labai natūraliai. Visą gyvenimą mane supo kultūrinė aplinka. Kurti niekas nei skatino, nei padėjo, literatūra į mano gyvenimą atėjo savaime. Be abejo, jaučiu labai didelį šeimos emocinį palaikymą. Abu tėvai meniški, domisi kultūra, bet patys nieko nekuria. Mano mama ekonomistė, su kūryba, menu susijusi tik kaip žiūrovė. Vaikystėje ji mane vedžiodavo po įvairiausius kultūrinius renginius, spektaklius, klasikinės muzikos koncertus. Dabar aš pati mamą kviečiu, nes domiuosi, ieškau informacijos internete, daug kur dalyvauju. Su didžiuliu malonumu skaitau Aido Marčėno, Eugenijaus Ališankos tekstus. Labai mėgstu Vytauto Mačernio kūrybą. Literatūros pamokos man sekasi, vertinu vadovėlyje pateiktus kūrinius. Jie visi, mano nuomone geri, bet ne visi kol kas man aktualūs.

Per mokslo metus didžiulis užimtumas, kurti nebeturiu laiko, bet per atostogas šį bei tą parašau. Man, kaip ir kiekvienam rašančiam žmogui, knyga yra tobulėjimo šaltinis. Domina stilistinės jungtys kiti dalykai. Kūryba mano gyvenimo dalis, kurdama jaučiuosi savimi, tai natūrali mano būsena. Labai geros mintys ateina gamtoje, kultūriniuose renginiuose, klausantis muzikos. Mėgstu džiazą, klasikinę muziką  bei alternatyvią muziką.

– Kas įkvepia kurti?

– Su šeima į Palangą atvykome prieš vienerius metus iš Panevėžio. Šis unikalus kurorto kampelis mums labai patiko. Aš labai myliu jūrą, be jos negaliu gyventi. Man dar gyvenant Panevėžyje jūra buvo kažkas tokio, išskirtinio. Nepaprastai traukė Palangos gamta ir labai gera kultūrinė atmosfera.

Gyventi Palangoje buvo sena šeimos svajonė. Prieš vienerius metus atėjo mintis, kad norint kažką gyvenime keisti, nereikia sėdėti rankų sudėjus. Laimei, pavyko Palangoje išsinuomoti namelį, į kurį tiesiog persikėlėme iš Panevėžio.

Mano pirmasis eilėraštis taip pat gimė Palangoje. Vasarą mane labai sužavėjo Meilės alėjos pušys ir joje girliandomis apipinti medžiai.

Manau, kad poezijoje negali būti dviejų identiškų žmonių, kiekvienam kūrėjui reikia ieškoti savo kelio. Turiu savo tikslą, rašau, ieškau, vertinu kiekvieną pastabą. Juolab kad man gera rašyti. Kurdama įamžinu tas emocijas, kurios yra susikaupusios iš ankščiau. Gvildenu įvairias kūrybines temas apie žmogiškas patirtis, ieškojimus ir atradimus, bendražmogiškus jausmus.

Kuriant poeziją labai praverčia matematika, ji man labai patinka, taip pat istorija, geografija. Matematinės žinios padeda geriau surasti ritmus, eilėdarą. Visi mokslai susiję, tad stengiuosi mokytis. Labai daug kūrybinių minčių teikia bendravimas su Vilniaus literatais, jie organizuoja kūrybines dirbtuves, stovyklas, peržiūri mūsų tekstus, pataria. Vasarą dalyvauju Rašytojų vasaros akademijose, į kurias atrenkami vaikai iš Lietuvos, bendravimas apie kūrybą, jos esmę vyksta renginiuose. Daug patarimų duoda Antanas A. Jonynas, jis man yra labai didelis autoritetas. Taip pat kūrybą įtakoja ir Gytis Norvilas, Donatas Petrošius, Dainius Gintalas, iš kurių tekstų daug pasisemiu patirties.

– Kokie būtų Jūs linkėjimai jauniems žmonėms?

– Linkėčiau nesėdėti vietoje, imtis veiklos, siekti svajonių. Visada yra geriau kažką darantis žmogus nei nieko nedarantis. Norėčiau, kad žmonės atrastų skaitymo malonumą, meno, kultūros reikšmę kiekvieno žmogaus gyvenime. Manau, kad kiekvienam žmogui svarbu išsiugdyti suvokimą, kad menas, kultūriniai renginiai ar knygos nėra kažkokia prievarta ar kančia. Prisilietimas prie kūrybos suteikia didžiulį pažinimo džiaugsmą, galima surasti skaitymo malonumą, atrasti netgi save. Kūryba taurina sielą, tai yra gražu.

Mūzos Olimpijos Svetickaitės 2017-2018 m. m. literatūriniai laimėjimai

II laipsnio diplomas už labai gerą poeziją 50-ajame Lietuvos mokinių jaunųjų filologų konkurse, sidabro medalis.

„Laureatų laureatės“ titulas, Garliavos Jonučių progimnazijos direktoriaus piniginė premija atvirajame respublikiniame Borutaičių draugijos poezijos konkurse, skirtame 25-ajam Borutaičių poezijos pavasarėliui ir Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui paminėti.

A (5-8 klasių) kategorijos laureatė respublikiniame moksleivių rašinių konkurse „Ar gera būti lietuviu?“ už esė „Laiškas emigrantui“.

III vieta 14-ojo Lietuvos mokinių vieno kūrinio konkurso „Labas“ poezijos sekcijoje.

I vieta I-ajame respublikiniame poezijos konkurse „Haiku Palangai“.

JAL prizas (JAL Prize) XV-ajame Pasaulio vaikų haiku konkurse.

„Sidabrinio Nevėžiuko“ nominacija už sėkmingiausią literatūrinę kūrybą 2017 metais projekte „Jaunųjų kūrėjų galimybių tribūna „Nevėžis“ 2017“.

I vieta XIX-osios Žemaitijos moksleivių poezijos šventės-konkurso „Moksleivių poezijos ruduo Palangoje“ pagrindinėje konkursinėje programoje.

Nugalėtojos titulas moksleivių rašinių konkurse „Lietuvos valstybingumo šimtmetis ir išeivija“ už parodytą pagarbą savo šaliai, vaizdingą kalbą bei pilietinę dvasią sukūrus rašinį „Laiškas emigrantui“.

III vieta 47-ojo Tarptautinio jaunimo epistolinio rašinio konkurso Palangos miesto savivaldybės etape.

Lupu celofaną

šis paveikslas neturi spalvų

jis skverbiasi prakaituotose laiptinėse

į mano įsčias cigarečių dūmais

tinsta juodais debesimis mano plaučiuose

lyju rūgščiu lietumi

dusliais žodžiais supilu antkapius

kertu alkūnėmis dantiraščius

kol ženklai ištįsta į horizontą

kol rankos pradeda varvinti

pliušinių žaislų kraują į mano akis

mano kūnas surišamas lėlių kaspinais

jaučiu rankas suėmusias mano kasas

kerpamų plaukų skausmą nuogo kaklo šaltį

šaltį namų karštame kūne

medų kaistantį piene perdegusį lietų

tada plyštu į girgždantį rėmą

regiu savo viduj tuščias patiltes

žingsnių laukiantį pakrančių aidą

tada paguldau sunkią drobę į tvinksinčią duobę

ir ištariu sudie savo vaikystei

Visuotinio rudavimo formulė

1.

šis ruduo vien kraujo krešulys

vien barškantys griaučių karoliai odos maišuose

žiurkės, užtvindžiusios gatvę, nuodų buteliukų išvarymas

buteliukų išganymas tamsiais vakarais

namai suskilusiais veidrodžiais, mūsų

suskilę veidai, pilnėjančios formos

tuštėjantys kaulai, neišplaukiantys guotai

iš liguistų kūnų užutėkių

tai toks sausakimšas ratas –

nekontroliuojamos ribos

2.

mes vedam už rankų savo vaikus

per degančius miestus, mus veda bambagyslės

mes mokam rudenio sintaksę – lapai ruduoja

ir krenta žemyn, žemyn termometro stulpelis

ir laikas yra saulei leistis ir kilti, kasdien

laikas tas raibuliuoja, yra

ta diena, kai paukščiai visi iškeliauja

ir kirmėlės sulenda žemėn, tada

mes žinom, jau metas pakuotis

į savo daugiabučių vienatvę, į savo

šuns kailius blusų ieškoti

žinoti – vėliau bus žiema, vėliau

visos kitos juostos pasaulį tarkuos

o dabar metas dėti pirštą prie lūpų  –

tokia tat rudens matematika

Eilės gimsta ir sąsiuvinių paraštėse. 

Pabėgėliai iš edeno

1.

paklausyk:

jau tirpsta žodžių spygliai

tavo smėlio bažnyčioj

ir rūgpienis virsta į vyną

bet perskrodžia naktį pusiaujas:

kryžiai ima trupėti

ir išskrenda varna iš byrančios navos

2.

liekam tik mudu ant nesančio

miesto beždžiontilčio:

suraižytais erškėčių delnais

raižoma oda, dykumoj

nužiūrėti žvaigždžių

3.

tik mirksnis ir mūsų

delnai paleidžia raktus

mirksnis ir neriam

į smėlį šiapus vagos

nes šiąnakt vanduo

kitoj žemės pusėj –

mes jį surasim

3. išpažintis

aš grytutė

balti mano plaukeliai

surišti į dvi kaseles

aš mamytės dukrytė

slepiuos už kartūno sijono

nuo dėdžių akių

ir klampaus juoko

mano močiutė

išmokė mane žegnotis

sekmadieniais šukuoja man plaukus

pina rūtų vainikėlį

skauda močiute sakau

kentėk vaikeli dudena

kentėk ir žegnokis tokia

dorų moterų lemtis

mano stambus plačiapetis tėvas

užsisodindavo mane ant kelių

kai žiūrėdavo kovinius filmus

kentėk ir laimėsi

sakydavo mirštančios čiurkos

galiausiai pasveikdavo

kentėk ir laimėsi

sakydavau sau

kai pešiodavo už plaukų

kentėk ir laimėsi

tol kol nupešė pusę plaukų

supratau nelaimėsiu

Per vienerius metus jaunoji literate sudalyvavo 10 skirtingų konkursų, publikavo savo kūrybą solidžiuose leidiniuose ir almanachuose.