Širdys
„Aš nenoriu būti gyva, aš noriu gyventi…”
Šie filmo veikėjos Mildos ištarti žodžiai bene tiksliausiai atspindi pasakojimo esmę.
O pati istorija rutuliojasi praėjusio amžiaus paskutiniojo dešimtmečio Lietuvoje, toli nuo miesto šurmulio vaizdingame gamtos prieglobstyje įsikūrusioje sanatorijoje. Tik šios įstaigos gyventojai – ne kokie nors senukai, o stebuklo belaukiantys paaugliai. Jie serga širdies ligomis. Kai kurie viltingai laukia donorų...
Į šią sanatoriją ir patenka vaikinukas Saulius (akt. M. Ivanauskas), neblogas bėgikas, netikėtai susmukęs distancijos vidury. Kaip ir dera paaugliui, Saulius dygus ir pasišiaušęs, nenorintis suprasti, kodėl atsidūrė tokioje vietoje ir nuo pat pirmų dienų nelinkęs bičiuliauti su aplinkiniais. Iš pradžių su naujoku bendros kalbos neranda ne tik sanatorijos direktorius (akt. L. Laucevičius), bet ir vaikų auklėtojas Andrius (akt. R. Kazlas). Tačiau kantrybė gali nuversti kalnus...
Jau pačią pirmąją dieną Sauliui į akį krinta sanatorijos senbuvė, donoro širdies belaukianti Milda (akt. Roberta Sirgedaitė). Nors visi tikina Saulių, kad mergaitė – ne jo nosiai, vaikinukas neketina pasiduoti. Įprastas paaugliškas susižavėjimas palaipsniui perauga į tikrą pirmąją meilę. Meilę, kuri nepaiso jokių kliūčių, kuri nebijo draudimų, kuri negirdi proto balso, kuriai neįmanoma atsispirti, kuri yra pavojinga, kuri išlieka visam gyvenimui ir yra stipresnė net už mirtį.
Šiltas, nuoširdus filmas, kurio senai laukė Lietuvos žiūrovai. Apie tuos laikus, kai dar nebuvo interneto, mobiliųjų telefonų, Facebook‘o ar Instagram‘o. Kai jausmai buvo grynesni, kai dažniau pakeldavome akis į dangų, kai kitas žmogus tapdavo svarbesnis už viską pasaulyje, kai širdys buvo tikros ir mokėjo plakti vienu ritmu...