Jaunas
pavasario paukštis nutaria
prisistatyti
/Nana Naruto/
Fotografija į mano gyvenimą atėjo dar paauglystėje. Mama ir sesė tuomet dalyvavo "Palangos fotoklubo 750" veikloje, į jo renginius veždavosi ir mane. Gerai pamenu, kokį įspūdį padarė pirmasis į mano rankas pakliuvęs skaitmeninis fotoaparatas... Niekada neteko svarstyti, ką veiksiu baigęs mokyklą.
Profesinių įgūdžių įgijau Dublino Griffith koledže. Po studijų išvykau į Angliją, Colchester'į, kur studijavo būsimoji žmona. Turėjau ambicijų siekti mados fotografo karjeros, bet tokiai svajonei įgyvendinti reikia platesnių vandenų nei nedidukas Eseks'o grafystės miestelis. Man, gamtos vaikui iš Palangos, Londonas niekada neatrodė patrauklus gyventi.
Nors fotoaparatas būdavo nuolatinis mano draugas ir palydovas, kurį laiką nežinojau, koks fotografijos žanras, kaip kūrėjui, menininkui, būtų patraukliausias. Socialinė fotografija - per mažai romantikos, peizažai - puiku, tik nuobodoka...Tarsi nušvitimas aplankė, kai įsigijau ir į dangų pakėliau bepilotį skraidymo aparatą, droną! Iš paukščio skrydžio visa, kas mus supa, įgyja visai kitokius pavidalus. Tie patys gamtos peizažai pribloškia savo grožiu ir didybe, primena, kokie menki mes, žmonės esame bei įpareigoja būti atsakingiems už visa tai, ką turime. Džiaugiuosi ir didžiuojuosi, kad tapau sąmoningesnis vartotojas, pradėjau domėtis ekologijos problemomis. Fotografuodamas dronu ieškau neįprastų matymo rakursų, emociją siekiu kurti grafiniu vaizdu ir kompozicija, nuotaiką - spalvomis.
Pirmajai savo parodai atrinkau fotografijas, įamžintas Didžiojoje Britanijoje, Airijoje, Sardinijoje ir žinoma, Lietuvoje, tačiau nekėliau tikslo įvardinti konkrečią geografinę vietovę. Parodoje išvysite ir realistinių, ir abstrakčių peizažų. Pastaruosius prilyginčiau senajam japonų poezijos žanrui haiku, kur susimąstymas ir estetiniai jausmai perteikiami žodžiais, o aš savo sparnuoto draugo dėka visa tai kuriu vaizdais. Juos kiekvienas gali pamatyti ir interpretuoti savaip. Savaip eiti, kur akys veda...