Pirmapradžių svajų metas – tai laikas, kai laiko nėra. Kai nepripažįstam jo tėkmės ir mėgaujamės viena kitą gimdančiomis naujomis formomis, kurias konstruoja minties galia be loginės gravitacijos. Man visada buvo įdomu, kaip atrodo mintys be žodžių, kaip jos gimsta be apvaisinimo. Tarsi iš niekur, tarsi iš kažkokio pirmapradžio eterio randasi idėjų formos, užsipildžiusios nenusakomu, bet juntamu turiniu. Menas niekad neina pirmyn, jis visad stengiasi grįžti atgal, ten, kur sąmonė buvo laisva, kur svajos nežinojo, kas yra blogai ir kas gerai. Stebėti aplinką vaiko protu, leisti jam stimuliuoti tavo jusles be išankstinių vertinimų, vien tik žavintis netobulumo begalybėmis – tai chaoso harmonijos skambesys kūryboje.

Andrius Miežis – tapytojas vizionierius. Jo tapyboje atpažįstame siurrealistinės kūrybos principus – išlaisvintą pasąmonę, nevaržomą vaizduotę, sapnų ir fantazijų pasaulio logiką, kur negalioja racionalaus proto dėsniai. Menotyrininkas Ignas Kazakevičius dailininko darbus apibūdina kaip neįprastą lydinį, kuriame randame lyriškos vaizdo deformacijos, minkštos tapybinės plastikos, laužytą linijinę perspektyvą su projekciją į 3D erdvę, dekoratyvumą ir stilizaciją, ironiją ir švelnų groteską bei pasakojimus apie meilę, viltį, užkalbėjimus, netikėtus susitikimus, dinamiškus greitkelius ir svajonių galaktikas, kuriose į dangų stiebiasi didingi kalnai ir švyti vaivorykštės...
Andrius Miežis gimė 1970 m. Vilniuje. Nuo 1992 metų gyvena Kretingoje, kur ir pradėjo gyventi viešą kūrybinį gyvenimą, kaip laisvas menininkas. Surengė daugiau kaip 50 personalinių bei grupinių parodų Lietuvoje, Latvijoje, Danijoje, Italijoje, JAV, Suomijoje, Jungtinėje Karalystėje ir Vokietijoje.